Bylos fabula. Ieškovė kreipėsi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją (Komisija) ir prašė atlyginti 342,58 Eur turtinę ir 100 000 Eur neturtinę žalą. Ieškovė teigė, kad jos sutuoktinis mirė dėl Kauno klinikose netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų – nebuvo atlikti būtini kraujo tyrimai, pacientas buvo aplaidžiai apžiūrėtas ir jam nustatyta klaidinga diagnozė. Komisija pripažino teisę į žalos atlyginimą ir skyrė 342,58 Eur turtinės bei 12 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Ieškovė su Komisijos sprendimu nesutiko ir kreipėsi į teismą, prašydama neturtinės žalos atlyginimą padidinti iki 100 000 Eur. Tuo tarpu atsakovė valstybė teisminiame procese pareiškė priešieškinį ir paprašė grąžinti jau išmokėtą žalos atlyginimą ir atlyginti 932 Eur deontologinės ekspertizės išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė, patenkino atsakovės priešieškinį ir įpareigojo ieškovę grąžinti gautą žalos atlyginimą bei atlyginti ekspertizės išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą pakeitė: i) panaikino sprendimo dalį dėl ieškovės pareigos grąžinti 13 042,58 Eur, ir šią bylos dalį nutraukė kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka; ii) pripažino, kad ieškovei buvo padaryta 12 700 Eur neturtinė žala; iii) ieškovės reikalavimo padidinti ją iki 100 000 Eur netenkino.

Apeliacinio teismo sprendimas, kuriuo teismas padarė išvadą, jog valstybė byloje turėjo teisę teikti tik atsikirtimus į ieškinį, bet ne priešieškinį, kasaciniame teisme iškėlė teisinį klausimą, ar pacientui perkėlus ginčą į teismą ir prašant didesnio žalos atlyginimo, teismas gali apskritai nenustatyti žalos atlyginimo, taip pat, ar valstybė turi teisę tokioje byloje pareikšti priešieškinį dėl jau išmokėtų sumų grąžinimo?

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) 2026-03-26 civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-684/2026 kasacinis teismas pirmiausia pažymėjo, kad vien tai, jog pacientas į teismą kreipėsi nesutikdamas su Komisijos nustatytu žalos dydžiu, nereiškia, jog teismas gali spręsti tik dėl papildomos žalos sumos (t. y. toje dalyje, kurioje pacientas prašo daugiau, nei, kad nusprendė Komisija). Teismas tokį ginčą turi teisę nagrinėti iš esmės, o tai reiškia, kad turi būti vertinama ne tik tai, ar Komisija nustatė per mažą žalos atlyginimą, bet ir tai, ar apskritai egzistuoja teisinis pagrindas žalos atlyginimui.

Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme (toliau – ir Įstatymas)  nustatytas paciento teisės į žalos atlyginimą mechanizmas negali būti aiškinamas atskirai nuo bendrųjų civilinio proceso taisyklių. Įstatymas, kaip žinia,  pacientui suteikia teisę nesutinkant su Komisijos sprendimu kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl žalos atlyginimo klausimo nagrinėjimo iš esmės. Vadinasi, ginčo perkėlimas į teismą nėra vien formalus Komisijos nustatytos sumos patikrinimas. LAT minimoje kasacinėje byloje priminė, kad Komisija nėra teisminė institucija ir negali pakeisti teismo, kuriam vieninteliam pagal Konstituciją pavesta vykdyti teisingumą. Komisijos sprendimas, kai ginčo nagrinėjimas iš esmės paties paciento valia persikelia į teismą, teismų iš viso nesaisto ir, kaip yra pripažįstama teismų jau suformuotoje praktikoje, negali būti net ir ginčijamas teisme (t. y. jo tarsi nėra).

Kasacinis teismas taip pat priminė, kad civilinės atsakomybės tikslas yra kompensuoti realiai padarytą žalą, todėl negalima teigti, kad vien dėl to, jog Komisija tam tikrą žalos atlyginimą jau nustatė, teismas privalo palikti bent dalį šio atlyginimo. Priešingu atveju susidarytų teisiškai ydinga situacija, kai teismas, iš naujo nagrinėdamas ginčą iš esmės, negalėtų prieiti prie išvados, jog žalos atlyginimas apskritai nepriklauso. Tai, be kita ko, prieštarautų ir konstituciniam žalos atlyginimo principui. Šiame kontekste, teisingas žalos atlyginimas turi būti proporcingas ir adekvatus realiai padarytai žalai, o teisinis reguliavimas negali sudaryti prielaidų piktnaudžiauti teise.

Taigi, pacientui perkėlus ginčą į teismą, atsakovė (šiuo konkrečiu atveju – valstybė)  nėra apribota vien galimybe ginčyti prašomos žalos dydį. Ji gali gintis ir tuo, kad žalos atlyginimo apskritai neturėtų būti, o teismas, nustatęs tam pagrindą, gali žalos atlyginimo ir nepriteisti.

Ne mažiau svarbi minimos nutarties dalis susijusi su valstybės procesinėmis teisėmis tokio pobūdžio bylose. Apeliacinės instancijos teismas buvo padaręs išvadą, kad atsakovė tokioje byloje neturėjo teisės pareikšti priešieškinio dėl galimai nepagrįstai išmokėto žalos atlyginimo grąžinimo. Kasacinis teismas su tokia pozicija nesutiko ir pabrėžė, kad šioms byloms nėra nustatyta tokia speciali procesinė tvarka, kuri eliminuotų CPK taikymą. Priešingai, pagal CPK 1 straipsnio 2 dalį, jeigu specialiajame įstatyme nenustatyta kitaip, civilinė byla nagrinėjama pagal CPK taisykles. Todėl atsakovė, kaip ir kitas civilinio proceso dalyvis, turi teisę naudotis jai suteiktomis procesinėmis gynybos priemonėmis, įskaitant ir teisę pareikšti priešieškinį, jeigu tenkinamos CPK 143 straipsnyje nustatytos sąlygos.

Taigi, tai, kad valstybė reikalavimą dėl jau išmokėtų lėšų grąžinimo pareiškė priešieškinio forma, negalėjo būti pagrindas tokį reikalavimą pašalinti iš bylos nagrinėjimo.

Kitas svarbus LAT akcentas. Įstatyme yra numatyta, kad tuo atveju, kai teismas nustato mažesnį atlygintinos žalos dydį negu Komisija, pacientas ar kitas teisę į žalos atlyginimą turintis asmuo turi grąžinti atitinkamą jau gautos sumos dalį. Vadinasi, pats įstatymas expressis verbis įtvirtina galimybę, kad po Komisijos sprendimo išmokėta suma gali tapti nepagrįsta, jeigu teismas, išnagrinėjęs ginčą iš esmės, nustato mažesnį žalos atlyginimą. Iš to išplaukia, jog valstybė, siekdama susigrąžinti gera valia negrąžintas lėšas, turi teisę kreiptis į teismą. Todėl reikalavimas dėl nepagrįstai išmokėto žalos atlyginimo grąžinimo savaime nėra toks reikalavimas, kurio teismas apskritai negalėtų nagrinėti. Taigi, LAT šioje byloje nubrėžė gana aiškią ribą: Komisijos sprendimas dėl žalos dydžio savaime nėra garantija, ar nekvestionuojamas faktas, kad mažiausiai ši suma bus priteista teisme. Pacientui pasirinkus teisminę gynybą, ginčas gali būti nagrinėjamas iš esmės, o atsakovė tokiu atveju turi teisę naudotis visomis CPK numatytomis gynybos priemonėmis.

Verdiktas byloje: Kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinis teismas nepagrįstai susiaurino bylos nagrinėjimo ribas ir apribojo atsakovės teisę gintis, todėl apeliacinio teismo sprendimas buvo panaikintas, o byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui visa apimtimi.

 

* Ši publikacija skirta tik bendram informaciniam susipažinimui. Kiekviena teisinė situacija yra individuali, todėl konkrečios bylos aplinkybės ir dokumentai gali lemti kitokį jos teisinį vertinimą. Jei Jūsų situacija susijusi su šiame straipsnyje aptariamais klausimais, mūsų komandos advokatai ir advokato padėjėjai pasirengę ją įvertinti ir suteikti individualią teisinę pagalbą. Susisiekti galite elektroniniu paštu info@everylaw.lt.

 

 

Publikaciją parengė: teisininkė/advokato padėjėja Inga Kivarienė

2025 m. balandžio 24 d. EVERYLAW advokatų profesinės bendrijos vadovaujanti partnerė advokate Jūratė Šlitė dalyvavo Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų Verslo vadovų klubo renginyje tema „Verslas verslui: vadovų ir akcininkų atsakomybė. Rizikų draudimas. Verslo valdymo sistemos“.

Renginyje klubo nariai dalijosi patirtimi, gilino žinias apie vadovų ir akcininkų civilinę atsakomybę, įmonės patikrinimų iššūkius, rizikų valdymą bei verslo valdymo sistemų pasirinkimą. Advokatė Jūratė Šlitė savo pranešime pabrėžė, kokiomis aplinkybėmis gali kilti asmeninė vadovo ar akcininko atsakomybė, kaip apibrėžiama „protinga komercinė rizika“ bei kokie sprendimai gali būti pripažinti kaip neteisėti ar žalingi verslui.

Diskusijų metu akcentuota, kad ribota atsakomybė ne visada apsaugo nuo asmeninės atsakomybės, o sprendimų pagrindimas ir skaidrumas yra svarbūs ne tik teisinių ginčų prevencijai, bet ir sėkmingam verslo valdymui.

Džiaugiamės galėję prisidėti prie šio svarbaus renginio ir tikimės, kad dalyviai išsinešė naudingų žinių tiek teisine, tiek praktine prasme.